Turine leidžiamas italų dienraštis „La Stampa“ paskelbė gana ilgą straipsnį, kuriame pasakojama popiežių atostogų istorija, pradedant tryliktą amžių siekiančiais pirmais dokumentais, pasakojančiais apie popiežių vasaros poilsį, ir baigiant mūsų laikais – neatostogaujančiu popiežiumi Pranciškumi.
Kilmingų ir turtingų žmonių paprotys vasaros mėnesiais iš savo įprastinės aplinkos persikelti į gamtą, žinomas nuo seniausių laukų. Užmiesčio vilas jau antikos laikais turėjo Romos imperatoriai ir senatoriai. Tačiau seniausias žinomas dokumentas, kalbantis apie atstogauti iš Romos išvykusį popiežių siekia tryliktojo amžiaus pradžią. Jame kalbama apie popiežiaus Inocento III, valdžiusio nuo 1198 iki 1216 m., paprotį kasmet vasarą išvykti iš Romos miesto. Nuo to laiko paprotys vasarą išsikelti iš Romos tapo taisykle. Sakoma, kad pagrindinę popiežių rezidenciją – rūmus prie Laterano bazilikos – romiečiai vadinę „žiemos rūmais“. Vasaras popiežiai praleisdavę Romos apylinkėse, gamtoje ir Romos apylinkėse esančių antikos paminklų artumoje.
Nuo septynioliktojo amžiaus popiežių vasarojimo vieta tapo Kastelgandolfo rūmai. Apie tūkstantuosius metus toje vietoje savo pilį buvo pasistatydinę iš Genujos kilę didikai Gandolfi, kurie ir davė vardą dabartiniam miesteliui. Tryliktajame amžiuje pilis ir gyvenvietė atiteko kardinolui Giacomo Savelli, tapusiam popiežiumi Honorijumi IV. Nuo to laiko pilis tapo popiežių nuosavybe. Apleistos pilies ir romėniško miesto griuvėsių vietoje septynioliktojo amžiaus pradžioje popiežius Urbonas VIII pastatydino dabartinius rūmus ir miestelį, o prie pat jo buvo įrengtas su rūmais susiekiantis didelis parkas. Nuo to laiko Kastelgandolfas tapo popiežių pamėgta užmiesčio rezidencija.
Kasmetines popiežių atostogas šiuo rūmuose sutrukdė aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje popiežiaus valstybę užėmusi Napoleono kariuomenė. Po Vienos kongreso atkūrus ankstesnę geopolitinę tvarką, popiežiai vasaromis vėl sugrįžo į Kastelgandolfą. Paskutinis šiuose rūmuose 1870 m. buvo apsigyvenęs Pijus IX. Popiežių valstybę ir Romos miestą prijungus prie suvienytos Italijos, popiežiai kelis dešimtmečius nekėlė kojos iš Vatikano.
Dvišaliai santykiai, o tuo pačiu ir Kastelgandolfo rezidencijos statusas buvo sureguliuotas 1929 m. Šventojo Sosto ir Italijos pasirašytomis Laterano sutartimis. Pirmasis po pertraukos į vasaros rezidenciją sugrįžęs popiežius buvo Pijus XI. Italų laikraštis pasakoja apie pirmą šio popiežiaus apsilankymą Kastelgandolfe 1933 m. rugpjūčio 24 d. Popiežius norėjęs apsilankyti incognito, tad keliavo be palydos, niekuo neišsiskiriančiu automobiliu. Tačiau nuleidus padangą teko sustoti, keisti ratą ir pro šalį važiavę žmonės greit susigaudė, kad tuo automobiliu keliavo popiežius Pijus.
Iš Vatikano į Kastelgandolfą vasaromis persikeldavo taip pat Pijus XII, Jonas XXIII ir Paulius VI. Labai šią rezidenciją mėgo Jonas Paulius II, Kastelgandolfą vadinęs „antruoju Vatikanu“. Jis čia praleisdavęs ne tik didelę dalį vasaros, bet užsukdavęs ir kitu metų laiku. Paprastai popiežiaus apaštališkosios kelionės užsibaigdavo keliomis poilsio dienomis šioje rezidencijoje. Jonas Paulius II įvedė ir naują elementą – poros savaičių atostogas kalnuose. Paprastai liepos mėnesį jis išvykdavo porai savaičių į Alpes, o likusią vasaros dalį, iki rugsėjo pabaigos, praleisdavo Kastelgandofo rūmuose, į kuriuos persikeldavo ir visa popiežiaus veikla, audiencijos, kiti susitikimai. Panašiai vasaras praleisdavo ir Benediktas XVI.
2013 m. išrinktas popiežius Pranciškus nutraukė šią tradiciją. Tai nereiškia, kad popiežiui nereikia vasaros poilsio. Ilsisi ir jis, tačiau kitaip. Taip pat ir šių metų liepą buvo beveik visiškai sustabdyta jo įprastinė vieša veikla, o ir rugpjūtį labai nedaug viešų susitikimų.
Tuo metu popiežiaus nenaudojami Kastelgandolfo rūmai dalinai sumuziejinti - rūmų menes, kiemą, koplyčią, taip pat sodus gali lankyti turistai. (Vatikano radijas)
